„Sėdėk ramiai, nesiblaškyk, neišsidirbinėk, nelakstyk…“ – vaikai šiuos žodžius girdi dažnai: ruošdamiesi į mokyklą, per pamokas, sugrįžę namo. Vėliau susirūpiname, kad daug laiko jie praleidžia „ramiai sėdėdami“ prie ekranų.
Kaip paskatinti vaiką judėti, jeigu jis atsisako sportuoti? Vilniaus vaikų ir jaunimo klubo „Lakštingala“ BUJINKAN mokytoja Edita Andriuškienė siūlo suteikti progų išbandyti skirtingas veiklas ir atrasti tą, į kurią norėtųsi sugrįžti.
„Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kas atrodo, kad teiks džiaugsmą“, – sako E. Andriuškienė. Todėl vaikui verta leisti išbandyti skirtingas veiklas ir atrasti, kur jam smagu. Kai vaikas laukia kito užsiėmimo, judėjimas pamažu tampa jo paties pasirinkimu.
Judėjimas svarbus augantiems kaulams ir raumenims, judesių bei pažintinei raidai, emocinei savijautai. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad 5–17 metų vaikai ir paaugliai aktyviai judėtų vidutiniškai bent valandą per dieną. Tai gali būti judrūs žaidimai, važiavimas dviračiu, šokiai ar sporto užsiėmimai.
Tėvų pavyzdys padeda kurti judėjimo įpročius
Ar šeimoje randate laiko pasivaikščioti? Ar būna savaitgalių, kai visi drauge išsiruošiate į baseiną, čiuožyklą ar paspardyti kamuolį? Vaikas mato, kaip laisvalaikį leidžia tėvai, ir iš jų mokosi. Kai bendras judėjimas siejasi su smagiai praleistu laiku, tokios veiklos gali tapti tradicijomis, kurias užaugęs jis norės tęsti savo šeimoje.
Tiesa, yra keletas niuansų. Nereikia vaikytis maksimumo, o veiklą planuoti atsižvelgiant į realias fizines galimybes.
Pasivaikščiojimų atstumą taip pat verta rinktis pagal pasirengimą. Mokytoja pateikia pavyzdį: žmogus prisijungia prie 20–30 kilometrų žygio, nors iki tol per kartą nenueidavo nė poros kilometrų. Atrodo, kad tai tik ėjimas, tačiau kūnui reikia laiko prisitaikyti.
„Pirmiausia geriau tada pasieškoti kokių trumpų pažintinių takų, juos pasivaikščioti ir po truputį ilginti atstumą“, – pataria E. Andriuškienė. Šeimos išvykoje verta palikti laiko sustoti, apsidairyti ir pailsėti.
- Andriuškienė siūlo šeimoms prisiminti ir karstykles. Vaikai jose lavina jėgą, išbando savo galimybes, patiria iššūkį. Toks žaidimas leidžia mokytis įvertinti, ką jau gali įveikti, o kur dar reikia pagalbos. Kai kuriose aikštelėse yra erdvių ir suaugusiesiems, tad pajudėti gali visa šeima.
Būrelis padeda atrasti mėgstamą veiklą
Šeimos įpročius gali papildyti judrus būrelis – reguliarūs užsiėmimai su mokytoju ir bendraamžiais. Čia vaikas mokosi naujų judesių, gauna pagalbos ir atranda bendraminčių. Renkantis svarbu, kas jį įtraukia ir suteikia džiaugsmo: pati veikla, bendri žaidimai ar mokymasis drauge su kitais.
Vieną vaiką sudomins šokiai, kitą – gimnastika, žaidimas su kamuoliu ar kovos menas. Verta skirti laiko kelioms galimybėms išbandyti: pasiteirauti apie bandomuosius užsiėmimus ir galimybę pirmą kartą apsilankyti nemokamai. Patirtis salėje padės suprasti daugiau negu būrelio aprašymas.
Po užsiėmimo naudinga vaiko paklausti: „Kas buvo smagiausia?“, „Kas buvo sunku?“, „Ar norėtum sugrįžti?“ Pradžioje ne viskas turi pavykti – mokytis ir įveikti sunkumus lengviau, kai pati veikla traukia. Jei veikla patiko, bet vaikui buvo nedrąsu ar sudėtinga, verta pasikalbėti su mokytoju. Gal reikia daugiau laiko apsiprasti arba lengvesnės užduoties.
Vaikas dar tik mokosi pažinti savo kūno galimybes
Pradėjus lankyti būrelį norisi greitai pamatyti rezultatus. Tačiau E. Andriuškienė primena: vaikui iš pradžių gali būti sunku net suprasti, kaip atlikti judesį. Kurią kūno dalį pajudinti? Kaip pasisukti? Kaip išlaikyti reikiamą padėtį? Praktikuojantis pamažu atsiranda tarsi vidinis kūno žemėlapis, kuriuo vaikas išmoksta naudotis.
„Net ir netobulas, bet jau tikslesnis, stabilesnis judesys yra svarbus pasiekimas“, – pabrėžia E. Andriuškienė. Todėl ir būrelyje, ir namuose svarbu pastebėti mažą pažangą, suteikti laiko mokytis. Džiaugsmas tuo, kas pavyko, gali paskatinti bandyti toliau.
Mokytoja ragina atsargiai vertinti palyginimus su kitais. Vaikai pradeda turėdami skirtingą patirtį ir pasirengimą, tad vienodas lankytų užsiėmimų skaičius nereiškia vienodų rezultatų.
„Jeigu mes norim judėti dėl sveikatingumo, o ne dėl medalių, tai tada mums lyginimasis naudos neneša“, – sako E. Andriuškienė. Daugiau pasako tai, kas pačiam vaikui tapo lengviau ar aiškiau.
Užduotis turi tikti konkrečiam vaikui
Mokytojos teigimu, pradžioje svarbu neperlenkti lazdos su iššūkiais. Jei įprastas pratimas per sunkus, galima pradėti nuo lengvesnio varianto. Pavyzdžiui, atsispaudimus atlikti atsiremiant į sieną, o užduotį sunkinti palaipsniui.
- Andriuškienė pateikia ir kitą pavyzdį: vaikui gali būti nepatogu verstis ant rankų. Suaugusysis mato neatliekamą užduotį, tačiau svarbu išsiaiškinti, ką vaikas jaučia.
„Gal vaikas nepasakys, kad jam skauda, bet kažkoks diskomfortas yra ir negera jam tai daryti“, – sako E. Andriuškienė. Tokiu atveju verta sustoti, išgirsti vaiką ir su mokytoju aptarti tinkamesnę užduotį.
Vaikui su negalia, lėtine liga ar specialiaisiais fiziniais poreikiais gali reikėti papildomo pritaikymo. Mokytoja Edita ragina judėjimo galimybes aptarti su gydytoju ar kineziterapeutu, o rekomendacijas – su būrelio mokytoju. Taip galima įvertinti tinkamą krūvį, reikalingą pagalbą ir galimybę dalyvauti pasirinktoje veikloje. Kai kuriems vaikams tinkamesnė bus individuali mankšta.
BUJINKAN padeda mokytis valdyti kūną
Kaip kūno pažinimas virsta praktiniais gebėjimais, E. Andriuškienė paaiškina savo vedamų BUJINKAN užsiėmimų pavyzdžiu. Juose mokomasi keisti kūno padėtį, judėti įvairiomis kryptimis, atliekami kūlversčiai ir technikos porose. Vaikas stebi, kartoja, derina judesius ir mokosi atsižvelgti į partnerį.
Pasak mokytojos, taip dirba visas kūnas. Jai patinka ir tai, kad treniruotis galima salėje bei gamtoje. „O jeigu dar partnerį turi, su kuo pajudėti, labai smagu“, – sako E. Andriuškienė. Bendras mokymasis ir naujų judesių išbandymas suteikia užsiėmimui žaismingumo, o įgyti gebėjimai praverčia kasdienybėje.
Pavyzdžiui, pro šalį neapsižiūrėjęs važiuoja dviratininkas ir reikia pasitraukti. Svarbu pakeisti viso kūno padėtį. Užsiėmimuose tam ruošiamasi mokantis judėti pirmyn, atgal, įstrižai ir į šoną.
Mokomasi ir saugiau kristi. E. Andriuškienė prisimena, kaip laukdamasi paslydo ant laiptų ir panaudojo treniruotėse išmoktą judesį. Ranką užsigavo, bet nieko nesusilaužė. Ji mano, kad patirtis galėjo padėti, nors pabrėžia ir sėkmės vaidmenį. Šių technikų reikia mokytis su mokytoju, tinkamomis sąlygomis – vien perskaityti aprašymą nepakanka.
Judėjimas svarbus įvairiame amžiuje
Gebėjimas valdyti kūną aktualus ir užaugus. E. Andriuškienė pasakoja, kad judėjimą įvairiomis kryptimis taiko ir senjorų mankštose. Ji ragina žmogaus galimybes vertinti pagal pasirengimą bei sveikatą, o ne vien metus.
„Jeigu mes visą gyvenimą judėjom aktyviai, tai riboti dėl to, kad mums tiek metų, yra visiškai nelogiška“, – sako E. Andriuškienė. Po ilgesnės pertraukos pradėti palaipsniui svarbu bet kokio amžiaus žmogui.
Suaugusiesiems taip pat naudinga stiprinti raumenis, o vyresniame amžiuje skirti dėmesio pusiausvyrai ir kasdieniams gebėjimams išsaugoti. Taigi šeimoje ieškant veiklos vaikui verta prisiminti ir savo norą bei galimybes pajudėti.
Vilniaus vaikų ir jaunimo klubas „Lakštingala“ palaiko sveiką judėjimą ir kviečia vaikus išbandyti gimnastikos, šokių bei BUJINKAN būrelius. Informacija apie veiklas ir registraciją: klubaslakstingala.lt/bureliai.
Svarbu suteikti vaikui galimybių išbandyti, išgirsti jo įspūdžius ir duoti laiko mokytis. Tačiau svarbiausias atradimas – veikla, kurioje jam smagu. Tuomet po užsiėmimo galima tikėtis išgirsti: „Kada eisime vėl?“
