Technologijos ir dirbtinis intelektas šiandien lydi vaikus nuo pat mažens – jie daug laiko praleidžia prie ekranų – žaidimuose, vaizdo filmukuose; bet vis rečiau bendrauja vieni su kitais, vis rečiau pasineria į gyvą kūrybos procesą.
Technologijos keičia ir emocinę būseną. Psichologai pastebi: šiandieniniai vaikai sunkiau susikaupia, trumpėja dėmesio trukmė, susidomėjimas konkrečia veikla.
Tokioje aplinkoje ypač svarbu išlaikyti ryšį su kūryba, įsitikinusi dailės ir dizaino mokytoja Gitana Čepytė.
„Kūryba – tai būdas vaikui sugrįžti į save. Kai vaikas ima teptuką ar vilnos gabalėlį, jis ne tik kuria paveikslą – jis kuria save,“ – sako G. Čepytė.
Kūryba – kelias į aktyvumą, atsakomybę ir savivertę
Pasak Gitanos Čepytės, kūrybinės rankų veiklos – piešimas, tapyba, pynimas, vėrimas, vėlimas ar bet kurie kiti rankdarbiai – tampa tarsi priešnuodžiu šiandienos ekranų kultūrai.
„Kūryba grąžina vaikui galimybę veikti ir spręsti savarankiškai, patirti gyvai. Ji įdarbina mąstymą, įtraukia pojūčius, sužadina vaizduotę ir suteikia tikrą kūrimo džiaugsmą – priešingai nei pasyvumas, kurį skatina ekranai,“ – sako Gitana.
Jos vadovaujamuose būreliuose vaikai mokosi atsakomybės ir drąsos klysti, nes kiekviena kūrybinė užduotis – mažas iššūkis: ką pasirinkti, kaip padaryti, kad veiktų ir būtų gražu.
„Kai vaikas sukuria nors mažą smulkmeną, jis pajunta: aš galiu. Šito jausmo nepakeis joks ekranas,“ – įsitikinusi mokytoja.
Kūryba ugdo kantrybę, kruopštumą ir savitvardą – tai ypač matyti iš aštuonmečio Tado istorijos.
„Iš pradžių jis viską darydavo labai greitai, netvarkingai – vos pradėjęs numesdavo. O dabar kuria smulkias, kantrybės reikalaujančius meno kūrinius. Kiekvienas mažas darbelis jį ramina. Matosi, kaip stiprėja dėmesys, judesiai tampa tikslesni, o kartu auga ir pasitikėjimas savimi,“ – pasakoja Gitana.
Septyniolikmečio Vakario istorija parodo, kad atėjęs vaikas piešdavo tik juodai pilkus piešinius. Po kurio laiko, jam atsivėrus ir susiradus draugų, piešiniai tapo spalvoti.
Neformalusis ugdymas – laisvės ir augimo erdvė
„Neformalusis ugdymas duoda tai, ko kartais pritrūksta pamokose: laisvę tyrinėti, išreikšti save ir patirti sėkmę be pažymio. Čia vaikas mokosi per veiksmą, pojūtį ir bandymą. Dailės pamoka – tai būdas mankštinti smegenis, lavinti mąstymą ir emocinį atsparumą,“ – sako Gitana.
Ji įsitikinusi, kad kūryba padeda atgauti žmogišką pusiausvyrą technologijų amžiuje.
„Technologijos – puikus pagalbininkas, bet jos niekada nepakeis žmogaus rankų, akių, širdies ir minties ryšio. Kai vaikas ima teptuką ar molio gabalėlį, jis ne tik kuria paveikslą – jis kuria save. Kūryba atgaivina, įgalina ir sugrąžina vaikams pasitikėjimą savimi.“
Pedagogė pastebi, kad kūrybinės pamokos vaikams tampa saugia erdve augti – tiek meniškai, tiek emociškai.
„Kartais vaikai ateina pavargę ar tylūs, o po pamokos šypsosi, juokiasi, rodo savo darbus. Kūryba tiesiog išjudina iš vidaus,“ – šypsosi mokytoja.
Ji tiki, kad būtent tokios patirtys formuoja drąsesnį, jautresnį ir stipresnį žmogų.
„Kai vaikas atranda, kad jo rankos gali sukurti kažką gražaus, jis pradeda tikėti savimi. O tai – pats svarbiausias kūrinys.“
Apie pašnekovę
Gitana Čepytė – dailininkė, tekstilės dizainerė, dailės ir technologijų mokytoja, dirbanti vaikų ir jaunimo klube „Lakštingala“.
Laisvalaikiu tapo, siuvinėja, mezga, piešia ir šoka linijinius šokius.
„Šokis, tapyba ir rankdarbiai man – tos pačios kūrybos pusės. Viena išlaisvina kūną, kita – mintį,“ – sako Gitana.
